Liverpulis ir Stavangeris – 2008 m. Europos kultūros sostinės Kovas 28, 2008
Posted by niekolabaitokio in Kultūra.Tags: Europos kultūros sostinės 2008
add a comment
Nors šiemetines Europos kultūros sostines žemėlapyje skiria 800 kilometrų, šie „kultūros uostai“ šiemet bus arčiau negu bet kada. Estafetę iš Liuksemburgo ir Sibiu perėmę Liverpulis ir Stavangeris šiemet džiugins spektaklių, koncertų ir parodų gausa. Kultūros sostinėmis tapę miestai visus metus būna dėmesio centre. Tai leidžia ne tik parodyti miesto pasiekimus meno srityje, bet ir atnaujinti bei pakeisti kultūrinį miesto veidą.
Anglijoje įsikūręs Liverpulis geriausiai žinomas kaip bitlų gimtinė. Tuo tarpu Stavangeris – daugeliui negirdėtas už ES ribų esančios Norvegijos miestas, šiemet tapęs Europos kultūros sostine.
Europos kultūros sostines skiria Taryba remdamasi Komisijos rekomendacija, atsižvelgdama į Europos Parlamento Kultūros ir švietimo komiteto nuomonę. Pirmuoju Europos kultūros miestu 1985 m. tapo Atėnai, o 2005 m. pradėjus rinkti Europos kultūros sostines pirmąja tapo Korkas. Liverpulis: bitlai ir futbolas 2008 m. kultūros sostinės statusas simbolizuoja ekonominį ir kultūrinį Liverpulio atgimimą. Ėmus nykti šiame uostamiestyje klestėjusiai tradicinei pramonei – laivų statybai, metalurgijai, chemijos pramonei – miestui smogė skurdas ir bedarbystė. Sausio 11 d. prasidėjęs kultūros sostinės renginių atidarymas, kuriame koncertavo Liverpulio Karališkosios filharmonijos orkestras bei legendinio bitlų būgnininkas Ringo Starr, pritraukė tūkstančius žmonių. Vasarį vyks paskaitų apie Liverpulį ciklas bei bus atliktas Johno Tavenerio „Requiem“, apjungsiančiame pasaulio religijas. Šiemet populiariausių sėkmingai žaidžiančių Didžiosios Britanijos futbolo klubų – „Liverpulio“ ir „Evertono“ – miestas rengs knygų muges, poezijos skaitymus ir fotografijos parodas. „Anfieldo“ stadioną birželio 1 d. sudrebins Paulo McCartney koncertas. 2004 m. Liverpulio krantinė įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šiame atvirame uostamiestyje visuomet maišėsi skirtingos kalbos, kultūros ir religijos. 450 mln. gyventojų turinčiame mieste šnekama apie 60 skirtingų kalbų. Liverpulis – tai ne tik Merseyside jūrų muziejus, bet ir „Mathew Street“ fiesta – didžiausias nemokamas Europos muzikos festivalis. Stavangeris – atviras idėjų uostas Stavangeris – fiordų, ledynų ir krioklių išvagotos „vidurnakčio saulės šalies“ atspindys. Pagal gyvenimo kokybės ir šalies taikingumo rodiklius, Norvegija visuomet užima pirmąsias vietas. Stavangeris, kuriame nedarbo lygis siekia 1 proc., nėra išimtis. Darbo suteikia naftos, laivininkystės, žvejybos ir miško pramonė. Į geriausių pasaulio vaizdų kategoriją pretenduojantis vėjuotas fiordinis miestas yra laikomas Norvegijos medinių namukų sostine. Įstabaus gamtovaizdžio Stavangeryje rasite ne tik sardinių konservavimo ir naftos muziejus, bet ir įžymų simfoninį orkestrą. Kultūros sostinės renginiai Stavangeryje suksis aplink atviro uosto idėją. Stavangeris šiemet tampa naujų laisvų idėjų ir meninių ieškojimų uostu. Jame susipins literatūra, muzika ir vaizduojamieji menai. Kūrybinėse dirbtuvėse paprasti stavangeriečiai bus skatinami kurti patys, o vietiniai menininkai vykdys bendrus projektus su partneriais iš užsienio. Tarp jų bus ir menininkų iš Lietuvos – O. Koršunovas Norvegijos fiorduose režisuos pagrindinį Stavangerio renginį – teatrinę misteriją pagal specialiai šiam įvykiui Jono Fosse parašytą pjesę „Pasakos gamtoje”. Kitąmet Europos kultūros sostinėmis taps Lincas ir Vilnius. |
||
|
Šv. Velykos – atgimimo ir atsinaujinimo metas Kovas 28, 2008
Posted by niekolabaitokio in Kultūra.add a comment
Dauguma europiečių jau atšventė Velykas, kiti jas dar tik švęs po mėnesio. Pavasarį švenčiamos krikščioniškosios Velykos, žydų Pesacha bei jazidų Naujieji metai. Prisikėlimo šventė užima svarbią vietą ir netikinčiųjų širdyse. Tai šeimų susibūrimo, dienų ilgėjimo ir gamtos atgimimo metas. Velykos – tai margučių dažymas, šokolado šventės, laužai, žaidimai, procesijos ir įvairiausi ritualai. Kaip ši šventė minima skirtingose ES valstybėse ir kaip ją sutinka europarlamentarai?
Pavasario lygiadienis bei Šv. Velykos – didelį simbolinį vaidmenį turinčios datos. Prisikėlimą, atgimimą ir apsivalymą Europos šalyse simbolizuoja margučių spalvinimas, laistymasis vandeniu ir plakimas. Žvilgtelėjus į velykinius papročius paaiškėja, kad esame daug panašesni vieni į kitus, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Europiečiai turi galybę bendrų iš senovės atėjusių papročių ir tradicijų.
Katalikai ir protestantai Šv. Velykas šiemet šventė kovo 23 d., o stačiatikiai jas minės balandžio 27 d. Kaip Kristaus prisikėlimo šventę sutinka europarlamentarai? Šeimos ir draugų šventė Visoje Europoje Velykos yra visų pirma šeimos šventė. „Slovėnijoje Velykų metu svarbiausia leisti laiką su šeima – į bažnyčią visi kartu kasdien einame nuo ketvirtadienio iki pirmadienio“, – sako Ljudmila Novak (Slovėnija, Europos liaudies partijos ir Europos demokratų frakcija). Bastiaan Belder (Olandija, Nepriklausomybės/demokratijos frakcija) prisimena šiemetines Velykas: „Šventėme su žmona, vaikais ir keturiais anūkais. Velykos nėra paprasčiausia išeiginė, jos turi gilią religinę prasmę. Velykų sekmadienį dukart lankėmės bažnyčioje.“ Satu Hassi (Suomija, Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas) pirmąją Velykų dieną dar teko rūpintis namo remontu, tačiau ji atsigriebė vėliau. „Velykų pirmadienį su draugais ragavome avienos kepsnio ir velykinio deserto „pasha“. Stalą puošėme narcizais, o langus – velykinėmis raganomis.“ Senosios tradicijos Jana Hybášková (Čekija, Europos liaudies partijos ir Europos demokratų frakcija) papasakojo apie plakimo tradiciją, paplitusią Čekijoje ir Slovakijoje. Sakoma, kad simbolinis moterų plakimas ir liejimas vandeniu padeda išlaikyti grožį ir išsaugoti sveikatą. Atsidėkodamos moterys apdovanoja vyrus kumpiu, margučiais ar pinigais. „Net išvykę slidinėti į kalnus nepamiršome pasiimti gluosninių rykščių. Pirmadienio rytą aš ir dukterys laukėme, kol mano brangusis vyras ateis mūsų plakti. Buvo daug klykimo“, – šypsosi europarlamentarė. Sveikatos linkėjimą reiškia ir Lietuvoje paplitęs plakimas verbomis. Adina-Ioana Vălean (Rumunija, Liberalų ir demokratų aljansas) papasakojo apie ugnies atsinešimo į namus ritualą: „Sekmadienio naktį po religinės ceremonijos suvalgę duonos ir paragavę vyno namo parsineša ugnį – ceremonijos metu pridegtą žvakės liepsną“. Pasak EP nario iš Lietuvos Eugenijaus Maldeikio (Sąjunga už tautų Europą), dirvoje užkastas Velykų kiaušinis leis sulaukti gero derliaus, o toliausiai nuridenusio margutį laukia sėkmingi, laimės kupini metai. „Estijoje velykinius kiaušinius margina vaikai, o slepia suaugusieji. Sakome, kad juos atneša kiškiai. Žmonės dovanoja vienas kitam karklo šakeles su besprogstančiais „kačiukais“. Išėję laukan, klausiame vaikų, ar saulė šoka“, – pasakoja estų europarlamentaras Andres Tarand (Socialistų frakcija). „Po Didžiojo Šeštadienio Velyknakčio mišių prasideda Velykos. Sekmadienį mūsų namuose ieškoma paslėptų margučių ar šokoladinių kiaušinių“, – pasakoja Kathy Sinnott iš Airijos (Airija, Nepriklausomybės/demokratijos frakcija). Atgimimas ir naujas gyvenimas „Man Velykos – pavasario ir naujos gyvybės šventė, todėl ją paskyriau gamtos gynimui spaudos konferencijose“, – prisimena Velykų darbymetį David Hammerstein (Ispanija, Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas). „Taip pat ruošiuosi pasaulietiškai švęsti žydų Velykas – simbolinių pietų metu mąstysiu apie prieš priespaudą kovojančias tautas, tokias kaip tibetiečiai“, – tvirtina europarlamentaras. Europoje gyvena įvairias religijas išpažįstantys skirtingų tautybių žmonės. Vokietijai atstovaujanti kurdų kilmės Feleknas Uca (Europos vieningųjų kairiųjų frakcija/ Šiaurės šalių žalieji kairieji) kovo 21 d. lankėsi Turkijos Dijarbakiro mieste. Pavasario lygiadienio metu ji šventė kurdų naujuosius metus – Newrozą, kitų tautų vadinamą Nowrūzu ar Navruzu. |
||
|
