2008-04-17

Kai Sara Bongiorni nutarė atsikratyti visko kiniško, ji pirmiausia suskirstė Kalėdų dovanas į dvi krūveles. Pirmoji – daiktai, pagaminti Kinijoje. Antroji – daiktai, su Kinija neturintys nieko bendro. Po šio eksperimento Sara patyrė šoką, nes paaiškėjo, kad pirmoji krūvelė kur kas didesnė – ją sudarė 25 dovanos, antrojoje buvo – 14 daiktų.

Būdama žurnalistė, kurios specializacija ekonominės temos, Sara žinojo, kad amerikietiškos kompanijos dažnai perkelia savo gamybos linijas į Aziją, ieškodami pigesnių gamybos kaštų ir palikdami amerikiečius be darbo. Ji taip pat žinojo, jog Kinijos eksporto kvotos nuolat auga, tačiau nesitikėjo, kad tai taip ryškiai veikia kiekvieno žmogaus buitį. Todėl Bongiorni ryžosi eksperimentui. Nutarė, jog metus nei ji, nei jos šeimos nariai nepirks nieko, kas pagaminta Kinijoje.

Eksperimentas prasidėjo 2005 metų sausio 1 dieną ir buvo aprašytas knygoje „Vieni metai be pagaminta Kinijoje“. Amerikietė žurnalistė norėjo įsitikinti, ar įmanoma gyventi be Kinijos pramonės pasiekimų, kiek kiniški produktai išplitę, ar gali eilinė šeima leisti sau prabangą atsisakyti kiniškų prekių? Ji buvo girdėjusi apie panašias akcijas, reaguojant į tai, kad Kinijos gaminiai pažeidžia sveikatos apsaugos ir aplinkosaugos normas.

Eksperimento metu ji laikėsi taisyklės: naudojosi visais kiniškais daiktais, kurie jau buvo namuose iki eksperimento pradžios. Tačiau nepirko nė vieno naujo Kinijoje pagaminto produkto. Netrukus Bongiorni pastebėjo, kad vizitas į parduotuvę pradeda kelti sunkumų. Nė vienoje šalyje nėra pagaminama tiek DVD grotuvų, mobiliųjų telefonų, avalynės, rūbų, elektros lempučių ir sporto prekių kaip Kinijoje. Tuo pat metu JAV gaminamų prekių mažėja. Net ir dizaineris Ralphas Laurenas savo mados kolekcijas iš dalies gamina kinų rankomis. Beveik visos JAV parduodamos lėlės ir pliušiniai žaislai pagaminti Kinijoje, taip pat net 95 nuošimčiai videožaidimų ir šventinių papuošalų.

Žurnalistė ir jos šeimos nariai daug laiko praleido, ieškodami parduotuvių, kur galima nupirkti vaikams žaislų, pagamintų ne Kinijoje. Keturmetis žurnalistės sūnus ne kartą protestavo, negalėdamas suprasti, kodėl jis negali turėti tokių pačių žaislų, su kuriais žaidžia jo bendraamžiai. Pasak Saros, kai kurie pardavėjai paprasčiausiai nutarė, kad ji ir jos šeima išprotėjo. Užuot pirmiausia vertinę kainą, mes pirmiausia etiketėje ieškojome, kur prekė pagaminta. Na, o kalbant apie buitines prekes, tai susidarė įspūdis, kad kiniškai produkcijai apskritai nėra alternatyvos. Tik po ilgų paieškų pavyko atrasti meksikietiškų produktų. Kartą žurnalistės vyras, kuriam buvo gerokai pabodęs šis eksperimentas, net slapta buvo parnešęs namo kinišką teptuką. Be to, nemažai pirkinių Bongiorni šeimai teko atidėti po 2006 metų sausio 1 dienos. Pavyzdžiui, žurnalistei reikėjo naujo kompiuterio, bet pasirodė, kad nupirkti kompiuterį, kuriame nebūtų Kinijoje pagamintų detalių, praktiškai neįmanoma.

Kaip kito išlaidos? Kaip pasakoja knygoje žurnalistė, sportbačiai sūnui atrodė pasakiškai brangūs. Ji pasirinko itališkus sportbačius, tačiau šiaip, vertinant bendrą šeimos biudžetą, jis dėl eksperimento nelabai nukentėjo. Tai paaiškinama ir tuo, kad šeima mažiau pirko visokių smulkmenų ir ieškojo tik tikrai reikalingų daiktų. Visgi Sara prisipažino, jog buvo laiminga kai eksperimento laikas baigėsi. Jam reikėjo labai daug jėgų.

Vienas Vokietijos televizijos kanalas sumanė laidą „Rinka“, kurios dalyviai – Jaspersų šeima – sumanė pakartoti Bongiorni šeimos eksperimentą nuo 2008 metų vasario 1 dienos. Tiesa, eksperimentą sutrumpino nuo metų iki vieno mėnesio. Tačiau sugriežtino taisykles. Buvo nutarta atsisakyti ir jau įsigytų kiniškų prekių. Buvo išjungtas modernus mobilusis telefonas ir parsineštas senas laidinis, taip pat iš rūsio teko traukti ir seną radijo imtuvą, vietoj naujo kiniško. Tik vieno daikto šeima niekuo negalėjo pakeisti – tai sūnaus kalkuliatoriaus. Jis mokiniui buvo būtinas per pamokas, o alternatyvos Kinijoje pagamintam kalkuliatoriui paprasčiausiai neatsirado. Pasak Jaspersų šeimos atstovų, jie buvo šokiruoti, kai paaiškėjo, koks skurdus pasirinkimas, nepaisant gausios pasiūlos iliuzijos.

Taip pat teko atsižvelgti ir į tai, kad net jei ant prekės pažymėta, jog ji pagaminta Vokietijoje, tai nereiškia, kad jos atskiri komponentai nėra pagaminti Kinijoje. Labai dažnai prekė pagaminama Kinijoje, o Vokietijoje ar kitoje šalyje ji tik minimaliai apdorojama ir tada ant pakuotės tvirtinama, jog ji pagaminta, pavyzdžiui, kur nors Europoje, nors realiai taip nėra.

Parengta pagal Frankfurter Rundschau

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/77323