Tylioji čečėnų genocido fazė April 19, 2008
Posted by niekolabaitokio in TarptautinėPolitika, Žmogaus teisės.add a comment
 |
„Užsienio įvykių komentaras“, „Žinių radijas“ Kol pasaulis pagrindinį dėmesį nukreipęs į separatines Gruzijos respublikas ir Rusijos grasinimus jas aneksuoti, Pietų Kaukazas lieka pamiršta žemė. Čečėnijoje tarsi jau nėra karo, vyksta taikus krašto atstatymas, pasipriešinimas palaužtas, naikinami paskutiniai sukilėlių likučiai. Tokia aplinka tenkina Maskvą, kuri lyg ir atsikratė įdėmaus pasaulio žvilgsnio į nualintą Čečėniją. Bet ši rimtis apgaulinga. Kaip penktadienį kalbėjo Seime surengtos apskritojo stalo diskusijos „Taikos Čečėnijoje galimybės“ dalyviai, iki taikos čia dar toli. Tiesiog vainachų žemės okupacija perėjo į tylią fazę, čečėnų genocidą palikta vykdyti Maskvos samdiniams. Tai beveik tikslios konferencijos dalyvių iš Kaukazo, Lenkijos, Rusijos, kitų šalių pranešimų formuluotės. Šią savaitę Strasbūre vykusioje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje paskelbtas pareiškimas, kad 47-ioms Tarybai priklausančioms valstybėms „labiausiai kelia nerimą“ žmogaus teisės Čečėnijoje ir Ingušijoje. Prieš tai ataskaita apie padėtį Kaukaze buvo svarstyta tik 2006-ųjų sausį, bet per tą laiką, organizacijos „Amnesty International“ duomenimis, žmonių grobimai, kankinimai ir bausmės be teismo tik plito. Europos Žmogaus Teisių Teismas užverstas genocidą patyrusių kaukaziečių pareiškimais. 26 atvejais Strasbūro teismas pripažino Rusiją kalta pažeidus žmogaus teises Čečėnijoje, bet Maskva neskuba atlikti jų tyrimo. Dar daugiau kaip 200 bylų laukia teismo sprendimo. Bet visa tai – tik fasadinė susirūpinimo padėtimi Kaukaze pusė. Iš tikrųjų, kaip rašo Estijos laikraštis „Postimees“, Čečėnijoje vyksta vietos valdžios koncentracija, o prezidentas Ramzanas Kadyrovas ima visą krašto kontrolę į savo rankas, nors jo postas prilyginamas kitiems Rusijos Federacijos subjektams. 32 m. veikėjas jau nuėjęs prieštaringą gyvenimo kelią. Per Rusijos intervenciją į Čečėniją jis net kovėsi sukilėlių būriuose su federaline kariuomene, bet netrukus perėjo pas „federalus“. Aikštingo ir nevaldomo būdo jaunuolis netrukus atsidūrė kalėjime, bet jo tėvas prezidentas Achmedas Kadyrovas sūnų priėmė vadovauti savo apsaugai. Nužudžius tėvą, Ramzanas Vladimiro Putino palaiminimu tapo separatinės respublikos vadovu. Keistai greitai baigęs Machačkalos verslo ir teisės institutą, R. Kadyrovas netapo labiau išsimokslinusiu ar išsilavinusiu. Net bendražygiai juokiasi, kad jų prezidentui labiau tinka Čiapajevo karo lauko apranga negu kostiumas. Ir štai šis vadinamas tautos didvyris Kremliuje sutinkamas išskėstomis rankomis, jis be eilės patenka pas V. Putiną ir Dmitrijų Medvedevą. Tokiame susitikime balandžio pradžioje dabartinis ir išrinktasis Rusijos prezidentai sutiko su R. Kadyrovo reikalavimu kai kuriuos svarbius Rusijos Federacijai priklausančius energetikos objektus perduoti Groznui. Taip Maskva pažadėjo, kad visos pajamos iš kompanijos „Grozneftgaz“ veiklos patektų į Čečėnijos iždą. Taip pat susitarta Grozno oro uostui „Severnij“ suteikti tarptautinį statusą, skirti didelį bankų kreditą respublikos ekonomikai ir socialinei sferai. Kaip ir sovietiniais laikais, Maskva savo numylėtiniams negaili apdovanojimų. Draugystės ordinas prisegtas prie R. Kadyrovo motinos, kuri yra Čečėnijos Liaudies susirinkimo pirmininko padėjėja, krūtinės. Prieš 2 m. ji buvo sužalota per eismo įvykį. Neliko nuskriaustas ir pats jaunasis prezidentas. Šių metų kovą jis tapo… Rusijos žurnalistų sąjungos nariu. Bilietas jam įteiktas už „neįkainojamus nuopelnus atkuriant Čečėnijos žurnalistiką“. Po keleto dienų sąjungos vadovai tarsi susigėdo tokio žingsnio ir atšaukė narystę, bet, paspaudus iš Kremliaus, dar po kurio laiko ji patvirtinta galutinai. Kad patvirtintų savo raštingumą, R. Kadyrovas metinių šiame poste proga neseniai išleido savo straipsnių ir kalbų rinkinį. Savaitę užsitęsusios iškilmės baigėsi futbolo švente, kurioje aukščiausiosios lygos debiutantas vietos „Terekas“ įveikė vieną geriausių Rusijos Centrinio armijos sporto klubo komandą. Bet tai, kas iš tikrųjų vyksta Kaukaze, toli gražu neverta šypsenos. Čečėnijoje ir Ingušijoje formuojasi vietos oligarchai, kurie grobia valdžią į savo rankas. Sukilėlių grupelės vis labiau retėja ir prisitaiko prie tylaus tautos išnaikinimo. Rusija, kuri vis labiau primena monarcho valdomą imperiją, savo užantyje augina kitą valdovą, kuris kada nors atves kraštą prie naujos katastrofos. |
Finansinės paslaugos – vis dar valstybių sienų įkaitės? April 19, 2008
Posted by niekolabaitokio in Uncategorized.add a comment
Mažmeninės finansinės paslaugos – svarbi mūsų gyvenimo dalis. Didėjant finansiniam ir technologiniam raštingumui, internetinė ir mobilioji bankininkystė leidžia tvarkyti sąskaitas keliais pelės paspaudimais. Deja, gauti kreditą ar apsidrausti svečios ES šalies banke vis dar nėra paprasta. Atsižvelgdamas į Komisijos Žaliąją knygą, Europos Parlamentas aiškinasi, kaip padidinti vartotojų galimybes rinktis ir lengviau pasinaudoti finansinėmis paslaugomis visoje ES teritorijoje.
Einamosios sąskaitos, mokėjimai, paskolos, turto įkeitimas, investicijos, draudimas, pensijų kaupimas… Šiandieninis finansinių produktų pasirinkimas – milžiniškas. Deja, ES bankinių paslaugų rinka išlieka fragmentuota, o pasinaudoti geresniais pasiūlymais kitose Europos šalyse paprastam žmogui nėra paprasta.
Skirtingų sąlygų ir kainų margumynas
Europos mažmeninių finansinių paslaugų rinka tebėra susiskaldžiusi, o vartotojai nesugeba pakankamai pasinaudoti bendrosios rinkos teikiama nauda – sakykime galimybe turėti banko sąskaitą ar draustis kitoje ES šalyje.
Apie rimtą harmonizaciją mažmeninių bankinių paslaugų rinkoje kalbėti dar anksti. Išlieka dideli palūkanų normų ir paslaugų kainų skirtumai būsto paskolų, vartojimo kreditų ir einamųjų sąskaitų srityse. Vienose valstybėse narėse europinis mokėjimo pavedimas kainuoja centus, kituose – net keliolika eurų.
Komisijos duomenimis, finansines paslaugas telefonu ar internetu kitose ES valstybėse perka tik 1% ES vartotojų, tuo tarpu savo šalies viduje nuotolinėmis paslaugomis naudojasi net 26% vartotojų. Valstybių vidaus rinkose veikiantys draudikai susirenka daugiau nei 90% draudimo įmokų pajamų.
Didesnio pasirinkimo link
Kaip užtikrinti, kad vartotojai galėtų naudotis finansinėmis paslaugomis, teikiamose skirtingose ES šalyse? Būtina sumažinti kliūtis vartotojų mobilumui: lengvinti paslaugų teikėjo keitimo procedūras, mažinti mokesčius už tokias paslaugas, kaip sąskaitos uždarymas ar draudimo sutarties nutraukimas.
Vertėtų didinti vartotojų informuotumą apie egzistuojančias paslaugas, užtikrinti informacijos skaidrumą ir palyginamumą. Būtina numatyti vartotojų kredito istorijų perdavimo mechanizmus ir gerinti skolintojų prieigą prie kredito informacijos. Didėjant į svečias ES šalis gyventi persikeliančių žmonių srautams, senėjanti ES turi užtikrinti efektyvų teisių į papildomą pensiją perkėlimą.
Galbūt netrukus iš vieno banko galėsime pereiti į kitą taip pat lengvai, kaip keičiame mobiliojo ryšio operatorius neprarasdami telefono numerio? Tarpvalstybinio tiesioginio debeto galimybė – jau nebe už kalnų. Juk 2008 m. sausį Europos bankai pradėjo jungtis prie bendrosios mokėjimų eurais erdvės (SEPA). SEPA europinius mokėjimus prilygins nacionaliniams – juos galėsime atlikti greičiau, saugiau ir paprasčiau.
Dėl Othmaro Karo (Europos liaudies partijos ir Europos demokratų frakcija, Austrija) parengto pranešimo dėl mažmeninių finansinių paslaugų Ekonomikos ir pinigų komitetas balsuos gegužės mėnesį, o EP rezoliucija šia tema bus priimta birželio mėnesį.
Tarp piratavimo ir interneto laisvės: interviu su G. Bono April 19, 2008
Posted by niekolabaitokio in Uncategorized.add a comment
Internetas – kultūros žudikas ar jos skleidėjas? Dėl piratų muzikos ir kino pramonė kasmet netenka milijardų. Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir Vokietija jau mąsto apie piratų atjungimo nuo interneto galimybes. Praeitą savaitę EP patvirtino Guy Bono pranešimu paremtą rezoliuciją, kurioje pabrėžiama, kad pelno nesiekiančių vartotojų baudimas kovoje su skaitmeniniu piratavimu nėra tinkamiausias sprendimas. Kur slypi pusiausvyra tarp interneto laisvės ir teisės gauti tinkamą atlygį už savo kūrybą?
Ar valstybių sienas peržengiančios galimybės atsisiųsti, dalintis ir kopijuoti skaitmeninį turininį reiškia, kad kultūra tampa nemokama viešaja preke? Juk daugeliui „internautų“ muziką, filmus, programinę įrangą ir žaidimus tapo įprasta gauti nemokamai. Tačiau kas sumokės jų kūrėjams ir menininkams? Manoma, kad pasaulinė kino pramonė dėl piratų veiklos 2005 m. neteko daugiau nei trečdalio pajamų.
Antra vertus, galbūt interneto revoliucija yra ne tik grėsmė kūrybai, bet ir milžiniška galimybė? Komisijos paskaičiavimais, kūrinių pardavimas internete ES 2010 m. turėtų atnešti virš 8 mlrd. eurų pajamų.
Su pranešimą apie kultūros pramonės padėtį Europoje parengusiu G. Bono (Socialistų frakcija, Prancūzija) šnekėjomės apie skaitmeninį piratavimą ir jo sušvelninimo galimybes.
Europos Parlamento balandžio 10 d. priimtoje rezoliucijoje kovoje su piratavimu siūloma vengti neproporcingų priemonių, tokių kaip interneto ryšio nutraukimas. Kodėl interneto prieigos piratams blokavimas nėra tinkamas sprendimas?
Tai prieštarauja piliečių teisėms ir žmogaus laisvėms. Norint atjungti internetą nelegaliai duomenis besisiunčiantiems žmonėms, būtina prieiga prie jų kompiuterių ir jų duomenų filtravimas, o tai yra kišimasis į asmeninį gyvenimą, duomenų slaptumo pažeidimas.
80 proc. duomenis besisiunčiančių asmenų sudaro jaunuoliai, nesuvokiantys darą kažką neteisėto. Keli įspėjimai neprivers jų sustoti. Natūralu, kad žmonės tiria interneto teikiamas galimybes! Mano laikais iš draugų skolindavomės kompaktinius diskus ir muziką įsirašydavome į kasetes. Ar tai nužudė kompaktinį diską?
Siūlomos priemonės neproporcingos failų siuntimosi keliamai grėsmei. Jaunimo atjungimas nuo interneto reikštų katastrofą – be interneto net darbo nesusirasi… Žinoma, jei žmogus iš siuntimosi pelnosi, privalome taikyti sankcijas, tačiau siekiant rasti prasikaltusį šiuo atveju nebūtina prieiga prie jautrios asmeninės informacijos.
Nelegaliu bylų atsisiuntimu užsiima tik 13 proc. žmonių – padėtis nėra labai katastrofiška. Muzikos ir filmų pramonę krečia krizė, prie kurios prisideda ir failų siuntimasis, tačiau tai ne vienintelė priežastis. Internautų baudimas neišspręs problemų, su kuriomis susiduria pramonė!
Koks efektyviausias kovos su piratavimu būdas?
Prie vieno stalo turime suburti vartotojų, menininkų ir telekomunikacijų bendrovių atstovus. ES galėtų įkurti muzikos ir leidybos sektorius remiančią programą – MEDIA programos, remiančios kiną, atitikmenį. Kūrinių pardavimui galėtų būti taikomas sumažintas PVM tarifas. Finansinę atsakomybę turi prisiimti ir telekomunikacijų bendrovės: internetas atneša milžiniškas pajamas joms, atimdamas jas iš menininkų.
Būkime griežti su pelno iš atsisiuntimo internetu siekiančiais žmonėmis – žinoma, nereikia kalėjimų, juk tai ne žmogžudystė! Siuntimasis turi būti susietas su finansine kompensacija. Taip pat privalome atlikti didelį švietėjišką darbą.
Nelegalaus failų siuntimosi draudimas primena draudimą vaikui žiūrėti lengvai pasiekiamą televizorių. Tai žmogiška prigimtis – vaikas būtinai norės jį įsijungti. Paaiškinkime vaikui, kad jis neturėtų taip elgtis – įsijungęs televizorių vieną ar du kartus jis ilgainiui supras, kad taip elgtis neverta. Tinkamas švietimas tikrai sumažins nelegalaus siuntimo mastus.
Juk nelegaliai siųsdamiesi kūrinius vagiame iš menininkų?
Jei jis neneša pelno, daugelį jaunų menininkų keitimasis failais net džiugina, kadangi jis padeda jiems išgarsėti! Labiausiai siuntimuisi priešinasi seniai rinkos dalį užėmę ir iš to duoną valgantys kūrėjai. Turime žingsniuoti koja kojon su laiku. Gyvename interneto laikais, kodėl turėtumėme jį blokuoti? Kokią naudą atneš jaunuolio atjungimas nuo interneto? Draudimais nieko nepasieksime.
Hokshila April 19, 2008
Posted by niekolabaitokio in Uncategorized.add a comment
Radiohead April 19, 2008
Posted by niekolabaitokio in Uncategorized.add a comment
April 19, 2008
Posted by niekolabaitokio in Kinija, TarptautinėPolitika.add a comment
Sonja Pohlmann. Ar įmanoma gyventi be kiniškų prekių? April 19, 2008
Posted by niekolabaitokio in Kinija.add a comment
2008-04-17
Kai Sara Bongiorni nutarė atsikratyti visko kiniško, ji pirmiausia suskirstė Kalėdų dovanas į dvi krūveles. Pirmoji – daiktai, pagaminti Kinijoje. Antroji – daiktai, su Kinija neturintys nieko bendro. Po šio eksperimento Sara patyrė šoką, nes paaiškėjo, kad pirmoji krūvelė kur kas didesnė – ją sudarė 25 dovanos, antrojoje buvo – 14 daiktų.
Būdama žurnalistė, kurios specializacija ekonominės temos, Sara žinojo, kad amerikietiškos kompanijos dažnai perkelia savo gamybos linijas į Aziją, ieškodami pigesnių gamybos kaštų ir palikdami amerikiečius be darbo. Ji taip pat žinojo, jog Kinijos eksporto kvotos nuolat auga, tačiau nesitikėjo, kad tai taip ryškiai veikia kiekvieno žmogaus buitį. Todėl Bongiorni ryžosi eksperimentui. Nutarė, jog metus nei ji, nei jos šeimos nariai nepirks nieko, kas pagaminta Kinijoje.
Eksperimentas prasidėjo 2005 metų sausio 1 dieną ir buvo aprašytas knygoje „Vieni metai be pagaminta Kinijoje“. Amerikietė žurnalistė norėjo įsitikinti, ar įmanoma gyventi be Kinijos pramonės pasiekimų, kiek kiniški produktai išplitę, ar gali eilinė šeima leisti sau prabangą atsisakyti kiniškų prekių? Ji buvo girdėjusi apie panašias akcijas, reaguojant į tai, kad Kinijos gaminiai pažeidžia sveikatos apsaugos ir aplinkosaugos normas.
Eksperimento metu ji laikėsi taisyklės: naudojosi visais kiniškais daiktais, kurie jau buvo namuose iki eksperimento pradžios. Tačiau nepirko nė vieno naujo Kinijoje pagaminto produkto. Netrukus Bongiorni pastebėjo, kad vizitas į parduotuvę pradeda kelti sunkumų. Nė vienoje šalyje nėra pagaminama tiek DVD grotuvų, mobiliųjų telefonų, avalynės, rūbų, elektros lempučių ir sporto prekių kaip Kinijoje. Tuo pat metu JAV gaminamų prekių mažėja. Net ir dizaineris Ralphas Laurenas savo mados kolekcijas iš dalies gamina kinų rankomis. Beveik visos JAV parduodamos lėlės ir pliušiniai žaislai pagaminti Kinijoje, taip pat net 95 nuošimčiai videožaidimų ir šventinių papuošalų.
Žurnalistė ir jos šeimos nariai daug laiko praleido, ieškodami parduotuvių, kur galima nupirkti vaikams žaislų, pagamintų ne Kinijoje. Keturmetis žurnalistės sūnus ne kartą protestavo, negalėdamas suprasti, kodėl jis negali turėti tokių pačių žaislų, su kuriais žaidžia jo bendraamžiai. Pasak Saros, kai kurie pardavėjai paprasčiausiai nutarė, kad ji ir jos šeima išprotėjo. Užuot pirmiausia vertinę kainą, mes pirmiausia etiketėje ieškojome, kur prekė pagaminta. Na, o kalbant apie buitines prekes, tai susidarė įspūdis, kad kiniškai produkcijai apskritai nėra alternatyvos. Tik po ilgų paieškų pavyko atrasti meksikietiškų produktų. Kartą žurnalistės vyras, kuriam buvo gerokai pabodęs šis eksperimentas, net slapta buvo parnešęs namo kinišką teptuką. Be to, nemažai pirkinių Bongiorni šeimai teko atidėti po 2006 metų sausio 1 dienos. Pavyzdžiui, žurnalistei reikėjo naujo kompiuterio, bet pasirodė, kad nupirkti kompiuterį, kuriame nebūtų Kinijoje pagamintų detalių, praktiškai neįmanoma.
Kaip kito išlaidos? Kaip pasakoja knygoje žurnalistė, sportbačiai sūnui atrodė pasakiškai brangūs. Ji pasirinko itališkus sportbačius, tačiau šiaip, vertinant bendrą šeimos biudžetą, jis dėl eksperimento nelabai nukentėjo. Tai paaiškinama ir tuo, kad šeima mažiau pirko visokių smulkmenų ir ieškojo tik tikrai reikalingų daiktų. Visgi Sara prisipažino, jog buvo laiminga kai eksperimento laikas baigėsi. Jam reikėjo labai daug jėgų.
Vienas Vokietijos televizijos kanalas sumanė laidą „Rinka“, kurios dalyviai – Jaspersų šeima – sumanė pakartoti Bongiorni šeimos eksperimentą nuo 2008 metų vasario 1 dienos. Tiesa, eksperimentą sutrumpino nuo metų iki vieno mėnesio. Tačiau sugriežtino taisykles. Buvo nutarta atsisakyti ir jau įsigytų kiniškų prekių. Buvo išjungtas modernus mobilusis telefonas ir parsineštas senas laidinis, taip pat iš rūsio teko traukti ir seną radijo imtuvą, vietoj naujo kiniško. Tik vieno daikto šeima niekuo negalėjo pakeisti – tai sūnaus kalkuliatoriaus. Jis mokiniui buvo būtinas per pamokas, o alternatyvos Kinijoje pagamintam kalkuliatoriui paprasčiausiai neatsirado. Pasak Jaspersų šeimos atstovų, jie buvo šokiruoti, kai paaiškėjo, koks skurdus pasirinkimas, nepaisant gausios pasiūlos iliuzijos.
Taip pat teko atsižvelgti ir į tai, kad net jei ant prekės pažymėta, jog ji pagaminta Vokietijoje, tai nereiškia, kad jos atskiri komponentai nėra pagaminti Kinijoje. Labai dažnai prekė pagaminama Kinijoje, o Vokietijoje ar kitoje šalyje ji tik minimaliai apdorojama ir tada ant pakuotės tvirtinama, jog ji pagaminta, pavyzdžiui, kur nors Europoje, nors realiai taip nėra.
Parengta pagal Frankfurter Rundschau
April 10, 2008
Posted by niekolabaitokio in Uncategorized.add a comment
April 4, 2008
Posted by niekolabaitokio in Uncategorized.add a comment
Išsiplėtęs Šengenas – ir oro uostuose April 2, 2008
Posted by niekolabaitokio in Laisvas asmenų judėjimas.add a comment
Vidinių sienų kontrolės nebeliko visų Šengeno erdvei priklausančių šalių oro uostuose. Nuo kovo 30 d. į kitas Šengeno valstybes lėktuvais be pasų tikrinimo skrenda ir devynių naujų ES valstybių piliečiai. Sausumos ir jūrų sienos jiems atvertos nuo 2007 m. gruodžio 21 d. Europos Parlamentas Šengeno erdvės plėtrai pritarė praeitą lapkritį.
Pilnateisėmis Šengeno erdvės narėmis nuo šiol tapo visos 2004 m. į ES įstojusios valstybės išskyrus Kiprą, prie jos planuojantį prisijungti 2009 m. Bulgarija ir Rumunija tam greičiausiai nebus pasirengusios anksčiau nei 2011 m.
24 valstybių erdvė Be pasų kontrolės Šengeno zonos viduje nuo šiol galime kirsti ne tik 22 ES valstybių, bet ir Norvegijos ir Islandijos sienas. Airija ir Jungtinė Karalystė nepriklauso Šengeno erdvei ir išlaiko pilną savo sienų kontrolę. ES ministrų sprendimui dėl Šengeno erdvės plėtros Europos Parlamentas pritarė lapkritį patvirtindamas Europos liaudies partijos ir Europos demokratų frakcijos nario iš Portugalijos Carlos Coelho pranešimą. Mažiau sugaišto laiko Bevizės erdvės sinonimu tapusį susitarimą 1985 m. Šengeno miestelyje, šalia kurio susikerta Prancūzijos, Vokietijos ir Liuksemburgo sienos, pasirašė palaipsniui tarpusavio sienas panaikinusios Prancūzija, Vokietija, Belgija, Liuksemburgas ir Olandija. Nelikus pasienio formalumų ir patikros procedūrų sutaupoma nemažai laiko. Nepaisant to, kad neliko pasienio kontrolės, keliaujant svečioje ES šalyje vis tiek būtina turėti asmens dokumentus. Siekiant didinti saugumą, sustiprinta išorinių sienų apsauga bei teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas. „Laisvo nusikaltėlių judėjimo“ padeda išvengti bendra Šengeno informacinė sistema. Kovo 30 d. taip pat įsigaliojo „atviro dangaus“ susitarimas, atvėręs transatlantinių skrydžių rinką didesnei konkurencijai. Keleiviams belieka laukti dažnesnių ir įvairesnių skrydžių tarp ES šalių į JAV. |
||
|
